1986-ųjų pavasaris, Santjagas. Diktatoriaus Augusto Pinocheto galia silpsta ir skeldėja. Viename iš skurdžių miesto rajonų darbuojasi La Loka, aistringa, vieniša translytė kampo karalienė, siuvinėjanti staltieses prašmatnioms ponioms ir nuolat visu garsu besiklausanti bolero melodijų, kad užgožtų gatvėse vykstančių riaušių garsus. Netikėtai jos gyvenime atsiranda Karlosas – žavingas studentas, aktyvistas, kuriam ši romantiška pamišėlė, staiga įsiplieskus meilei, užleidžia palėpę slaptiems susitikimams ir apsiima namuose laikyti paslaptingas dėžes. Tuo metu Pinochetas, varginamas nesibaigiančių žmonos tauškalų ir kankinamas vaikystės košmarų, vis važiuoja į savo Maipo slėnyje esančią vilą ir atgal, kol vieną dieną karščio alinamame tarpeklyje jo, Karloso ir La Lokos keliai susikerta...

Edgaras Vilsonas pažvelgia galvijui į akis, ima jį glostyti. Ant kaktos nubrėžia kryžiaus ženklą ir staigiu, tiksliu kūjo mostu apsvaigina. Tai daro diena iš dienos. Jis tiki, kad karves nuraminti svarbu, ypač dabar, kai jos tokios neramios.

Pastaruoju metu jos nustojo ganytis pasisukusios į šiaurę – Vilsonas žino, jog tai blogas ženklas. Po kurio laiko dalis galvijų dingsta kaip į vandenį. Skerdyklos savininkas išvykęs, tad grupelė darbininkų – romusis apsvaigintojas, bet ką ardyti gyvenime mėgstantis ketvirčiuotojas ir lengvai kvaištelėjęs skerdyklos prižiūrėtojas, – nusprendžia mįsles aiškintis patys. Tai, kas iš pažiūros atrodė kaip vagystė, pasirodo besą kažkas daug tamsiau ir mįslingiau...