Nors Fabijui Ekselsui Fulgencijui jau šešiasdešimt septyneri, jis – nepamainomas Romos imperijos generolas. Jo vadovaujamo Lupino legiono žygiai trunka ilgai ir leidžia legionieriams pailsėti nuo šeimyninių reikalų ir painių Romos aukštuomenės intrigų. Šįkart jis kartu su šešiais tūkstančiais karių – visu „vaikščiojančiu miestu“ – keliauja į Panoniją nešti „taikos“ neramiam kraštui. Tačiau daug labiau nei imperiniai užmojai Fulgencijui rūpi menas, tiksliau – teatras, dar tiksliau – nuolatinis jo paties vaikystėje parašytos pjesės statymas. Aršiam legionui, susiduriančiam su plėšikais, vilkais ir pulkais sukilusių vienuolių, dar tenka kentėti nesibaigiančias repeticijas, prisitaikyti prie meninių šiokiu tokiu genijumi save laikančio generolo užgaidų...

Paslaptingas, laiku keliaujantis flâneur Gaustinas pristato naujovę – „praeities kliniką“, siūlančią perspektyvų atminties sutrikimais ar Alzheimeriu sergančiųjų gydymą: kiekviename klinikos kambaryje iki menkiausių detalių atkūrus skirtingus laikotarpius pacientams leidžiama patirti praeitį ir kartu taip jiems grąžinami prarasti prisiminimai. Bevardžiam šio romano pasakotojui, Gaustino asistentui, tenka užduotis rinkti ir dėlioti praeities rakandus ir liekanas – nuo baldų, marškinių sagų, radiolų ir cigarečių iki kvapų ar net tam tikrų metų pavasario popietės šviesos. Klinikoms plintant po visą Europą, į jas ima traukti vis daugiau sveikųjų – tartum į „laiko slėptuves“, apsaugančias nuo vis sudėtingesnės dabarties. Net pavienės šalys susižavi prabėgusių geresnių laikų iliuzija – taip praeitis netikėtai ir destruktyviai ima veržtis į dabartį...