XXII amžius, kosmoso tolybės. Šešiatūkstantojo laivo įgulą sudaro žmonės ir žmogonai, vieni – gimę ir mirsiantys, kiti – sukurti ir nemirtingi. Įprastinė laivo rutina ima trūkinėti, kai iš Naujai Atrastosios planetos parsigabenama keistų kitakilmių objektų. Objektai ima veikti ir žmones, ir žmogonus, sukelia norą rūpintis jais, neįprastus juslinius potyrius, šilumos ir intymumo ilgesį ir nostalgiją Žemei, vienų matytai, kitų – ne. Kai abiejų grupių nariai pradeda kvestionuoti gyvenimą, darbą, mirtį ir nemirtingumą, įvykiai laive darosi nekontroliuojami.

Dorotė Kaliban – vieniša. Gyvena pustuščiame priemiestyje, vyras jai neištikimas, o geriausia draugė yra priklausoma nuo alkoholio. Kaip ir kiekvieną rytą, atsisveikinusi su į darbą išeinančiu vyru, Dorotė imasi namų ruošos darbų, fone įjungusi radiją – vienintelį ištikimą palydovą, per kurį pastaruoju metu ji ėmė girdėti specialius, jai asmeniškai skirtus pranešimus, kartais prasidedančius guodžiančiu kreipiniu „nesijaudink, Dorote“. Tačiau šįkart paskelbiama sensacinga žinia apie iš Okeanografinių tyrimų instituto pabėgusį pavojingą monstrą. Tą patį vakarą jis, kaip tyčia, įsliūkina į Dorotės virtuvę prašydamas maisto ir pagalbos. Taip prasideda netikėtas ir aistringas romanas tarp namų šeimininkės Dorotės, pernelyg nelaimingos, kad skirtųsi, prislėgtos viena po kitos ją ištikusių netekčių, sustingdytos tylaus pasidavimo, ir Lario – raumeningo, bet švelnaus varliažmogio, mielai iškeitusio mokslinio racionalumo brutalumą į pagalbą Dorotei ruošiantis namuose.