Išsilavinęs ir rafinuotas europietis Humbertas Humbertas atvyksta į, jo akimis, komercišką, vulgaroką Ameriką. Apsigyvenęs pas ponią Heiz, susižavi dvylikamete jos dukra Doloresa, kitaip Lolita. Tačiau šis susižavėjimas tėra nauja senos obsesijos forma, virstanti maniakiška aistra paauglei. Įvykiams rutuliojantis, Humberto ir Lolitos kelionė po amerikietiškus priemiesčius ir motelius perauga į saldžiabalsio garbinimo, šokiruojančio išnaudojimo, pavydulingų kliedesių ir kerštingos savidestrukcijos dramą.

Lolita – subtilus, provokatyvus, melancholiškas ir ironiškas romanas, tyrinėjantis maniją, geismą, beprotybę ir kūrybą. Knyga pateikiama kaip Humberto Humberto, etaloninio nepatikimo pasakotojo, memuarai, kuriuose jo troškimas užvaldyti ir turėti Lolitą – fiziškai ir metafiziškai – tampa aistros bei žlugimo istorija. Intelektualus, įmantriai suręstas, humoro ir žodžių žaismo nestokojantis romanas, parašytas neįtikėtinai vaizdingu stiliumi, yra savotiška duoklė kalbai, jos galimybėms ir joje slypinčiai galiai, kuria disponuoja istorijos pasakotojas – net jei jis tėra elegantiškas nusikaltėlis...

1986-ųjų pavasaris, Santjagas. Diktatoriaus Augusto Pinocheto galia silpsta ir skeldėja. Viename iš skurdžių miesto rajonų darbuojasi La Loka, aistringa, vieniša translytė kampo karalienė, siuvinėjanti staltieses prašmatnioms ponioms ir nuolat visu garsu besiklausanti bolero melodijų, kad užgožtų gatvėse vykstančių riaušių garsus. Netikėtai jos gyvenime atsiranda Karlosas – žavingas studentas, aktyvistas, kuriam ši romantiška pamišėlė, staiga įsiplieskus meilei, užleidžia palėpę slaptiems susitikimams ir apsiima namuose laikyti paslaptingas dėžes. Tuo metu Pinochetas, varginamas nesibaigiančių žmonos tauškalų ir kankinamas vaikystės košmarų, vis važiuoja į savo Maipo slėnyje esančią vilą ir atgal, kol vieną dieną karščio alinamame tarpeklyje jo, Karloso ir La Lokos keliai susikerta...