Kolekcija: Vladimir Nabokov

Vladimiras Nabokovas (1899–1977) – prozininkas, poetas, memuaristas, kritikas, vertėjas, literatūros profesorius, viena unikaliausių asmenybių xx a. literatūros istorijoje. Užaugęs rusų aristokratų šeimoje Sankt Peterburge, Nabokovas studijavo Didžiojoje Britanijoje, Kembridžo Švč. Trejybės koledže (Trinity College), o pirmuosius kūrinius pradėjo publikuoti gyvendamas Berlyne, vėliau – Paryžiuje. 1940-aisiais palikęs Europą, Nabokovas didžiąją dalį savo gyvenimo praleido jav, ten ilgus metus dėstytojavo prestižiniame Kornelio universitete (Cornell University, Itaka, Niujorko v‑ja). Pirmuosius septynis romanus Nabokovas parašė savo gimtąja kalba, bet ilgainiui ėmė rašyti dar vaikystėje puikiai išmokta anglų kalba, ir būtent tuomet, gyvendamas jav, išgarsėjo kaip nepaprasto talento rašytojas.

Dėl unikalaus prozos poetiškumo Nabokovas daugelio kritikų vadinamas ryškiausiu xx a. prozos stilistu, kurio kūriniuose drąsios metaforos meistriškai derinamos su sudėtingais naratyviniais žaidimais. Reikšmingiausi Nabokovo kūriniai – rusų kalba parašytas romanas Lužino gynyba (1929), romanai Lolita (1955), Pninas (1957), Blyški ugnis (1962) bei Ada, arba Aistra (1969), parašyti anglų kalba, memuarai Kalbėk, atmintie (1951), taip pat vertimai – į rusų kalbą išversta Alisa stebuklų šalyje, į anglų kalbą – Puškino eiliuotas romanas Eugenijus Oneginas. Paskutiniuosius šešiolika savo gyvenimo metų Nabokovas gyveno Montrė, Šveicarijoje, kur aktyviai rašė ir džiaugėsi laisvalaikio pomėgiais – šachmatų kompozicijų kūrimu, drugelių gaudymu ir kolekcionavimu.