Trumpi pokalbiai su atgrasiais vyrais – 1999-aisiais pasirodęs amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallaceʼo apsakymų rinkinys, įtvirtinęs jo kaip nuožmaus literatūros inovatoriaus ir vieno reikšmingiausių JAV prozininkų reputaciją.

Vienoje istorijoje – skausmingas ir sykiu graudžiai juokingas depresija sergančios moters portretas, kitoje – absurdiška šiuolaikinio televizinio bei šou verslo ir antikinių mitų samplaika-parodija, trečioje – laike ištirpęs trylikametis berniukas, besiruošiantis nuo aukšto tramplino šokti į baseiną. Dar kitur per trumpus eskizus Wallaceʼas bando suprasti, ar įmanoma atlikti kilniaširdišką veiksmą be savigyros ir kodėl nereikalingą įrankį paprasčiau parduoti už menką sumą nei atiduoti dykai. O centrinė apsakymų serija, suteikusi pavadinimą knygai, – tai pašnekesiai su daugybe skirtingų, išties atgrasių vyrų apie santykius su moterimis. Nežabotomis kalbomis jie išsipasakoja, ginasi, giriasi, išsisukinėja, išduoda savo seksualines obsesijas, kabinimo technikas, fetišus, fantazijas ir kartais stulbinamą nejautrumą kito žmogaus traumai...

Nors knyga pavadinta Vaikų literatūra, ji daugiausia – apie tėvus. Šį kūrinį, motyvuotą prisirišimo, galima laikyti eklektiška ir jaukia įvairiopos tėvystės patirties enciklopedija. Per keturiolika šio fragmentiško autofikcinio romano dalių žymus Čilės rašytojas Alejandro Zambra nepaliauja tyrinėti, kaip vaiko gimimas ir augimas keičia ne tik dabartį bei ateitį, bet ir praeities suvokimą. 

Vaikų literatūrą pradeda jautrus, eseistiškas pirmųjų tėvystės metų dienoraštis, tačiau tekste gana greitai įsisuka grožinės literatūros mechanizmai. Viename fragmente skaitome pasakojimą apie jungiamąją ir destruktyvią keiksmažodžių galią vaikystėje. Kitame vyras, paveiktas migreną malšinančios psichodelinių grybų dozės, bando iš naujo prisijaukinti sudėtingą ropojimo meną...