Konkistadoras Hernanas Kortesas įžengia į actekų imperijos sostinę, plūduriuojantį miestą-tvirtovę Tenoštitlaną, lydimas devynių kapitonų, krūvos karių, žirgų ir dviejų vertėjų: buvusio kunigo, vėliau vergo Agilaro ir kadaise princesės, o dabar – Korteso meilužės Malinali. Iškilmingai vakarienei juos priima princesė Atotoštli, imperatoriaus sesuo ir žmona, o mandagybėms pasibaigus atvykėliai paliekami milžiniškuose, labirintiškuose rūmuose laukti susitikimo su melancholiškuoju imperatoriumi Moktesuma. Jis, politiškai ir dvasiškai sutrikęs, prisivartojęs haliucinogeninių grybų ir kaktusų, kad lengviau ištvertų kasdienybę, nesiliauja galvoti apie ispanų atsigabentus „prijaukintus elnius“ – žirgus, – kurių gyvenime nebuvo matęs. Netrukus Chasminas Kaldera, vienas iš Korteso kapitonų, tyrinėdamas jį pribloškusį miestą, suvokia, kad nėra aišku, ar Tenoštitlane jie svečiuojasi, ar yra įkalinti...

Kai bažnyčios varpinėje randamas kabantis Ritos kūnas, policija gana greitai nusprendžia: savižudybė. Tyrimas nutraukiamas. Elena žino, kad jos duktė Rita negalėjo nusižudyti: mirties aplinkybės pernelyg keistos. Ji, serganti sunkia Parkinsono ligos forma, dėl kurios net paprasčiausiems judesiams atlikti reikia herojiškų pastangų ir kūną išjudinančių vaistų, siekia pati atskleisti tiesą ir imasi tyrimo. Žinodama, kad viena visko atlikti nesugebės, ryžtasi sudėtingai kelionei pas jai bei jos dukteriai nuo seno skolingą žmogų ir tikisi sulaukti pagalbos bandant išsiaiškinti mįslingas Ritos žūties aplinkybes...