Vyras su sūnumi pėsčiomis keliauja per išdegusią, po neaiškios katastrofos vos begyvenamą Ameriką. Nuo šalčio skyla akmenys, iš tamsaus dangaus krenta pilkas sniegas, o nusiaubtame kraštovaizdyje nekruta niekas, tik vėjo pustomi pelenai. Nei paukščio, nei žinduolio; vienintelė gyvybė Žemėje – žmonės.

Jiedu juda vandenyno link, nors ir nežino, ar ten ką nors ras. Su savimi tempia viską, ką turi: sudriskusius rūbus, parduotuvės vežimėlį, kuriame – tik truputis rasto maisto, brezentas nuo stingdančio lietaus ir pistoletas su dviem šoviniais. Dar nešasi „ugnį“ – viltį, kad kažkur išlikę šviesių žmonių ir galimybių išgyventi...

Konkistadoras Hernanas Kortesas įžengia į actekų imperijos sostinę, plūduriuojantį miestą-tvirtovę Tenoštitlaną, lydimas devynių kapitonų, krūvos karių, žirgų ir dviejų vertėjų: buvusio kunigo, vėliau vergo Agilaro ir kadaise princesės, o dabar – Korteso meilužės Malinali. Iškilmingai vakarienei juos priima princesė Atotoštli, imperatoriaus sesuo ir žmona, o mandagybėms pasibaigus atvykėliai paliekami milžiniškuose, labirintiškuose rūmuose laukti susitikimo su melancholiškuoju imperatoriumi Moktesuma. Jis, politiškai ir dvasiškai sutrikęs, prisivartojęs haliucinogeninių grybų ir kaktusų, kad lengviau ištvertų kasdienybę, nesiliauja galvoti apie ispanų atsigabentus „prijaukintus elnius“ – žirgus, – kurių gyvenime nebuvo matęs. Netrukus Chasminas Kaldera, vienas iš Korteso kapitonų, tyrinėdamas jį pribloškusį miestą, suvokia, kad nėra aišku, ar Tenoštitlane jie svečiuojasi, ar yra įkalinti...